29 birželio, 2009
Žiedu paparčio pozos kad atgultų,
Šokinėjančiuos debesyse žaibuos.
Kad geradarį lietų įkinkytų
Į mūsų paverstus didžiai galingais
Tuos neregius suaugusius dievus,
Kurie veja žemės vaikiškumą, -
Vėją, supantį padangėj medį,
Kurio paunksmėje šiltai dvasingai
Pavasariais medituotų angelai.
16 birželio, 2009
Laiko žinia
Žinia, kad, be mūsų, yra ir kiti -
Visi ir kiekVienas iš mūsų.
Iš veidrodžių žvelgiam į už mūsų,
Į gyvą velnią gyvenimo raukšlių,
Į kasdien gelstančios šiaurės Atėnus,
Į motinų rožinių burbuliukus,
Maldai lydint byrančius
Pro raukšlėto laiko rankos pirštus.
Žinia, kad be mūsų nebus ir kitų -
Nieko ir nei vieno iš mūsų.
11 birželio, 2009
Paūmėjus šešėlinei šizofrenijai
09 birželio, 2009
Bodhisatva
Lotosų vynu krentančius.
Svaigulingi sparnai žemyn plasnoja,
Arupja* arti, man blakstienom moja.
Tarp jos mirksnių plačių
(dievai, patikėt negaliu)
Aš bodhisatva. Jaučiu.
*Pasaulis be formų (būtybės ten arti nebūties slenksčio)
30 gegužės, 2009
Vigilija nesprogusiems pumpurams apraudoti
Jei jau apie žmonių dingimą, tai kodėl tie bestijos negali išsinešdinti iš mano gyvenimo tyliai? Mano minėtasis "pokšt!" yra tokio garso, nelyginant šoviniai ugnyje, išsprogstantys į... Tiesiog niekur.
Žmonės - "pokšt!". "Pokšt!" - šoviniai. Šoviniai - žmonės.
Samsara, nes nesibaigia ir nesibaigs. Jei nusikalsi, neparduodamas man savo sielos, o tu tikrai nusikalsi, jei jos neparduosi, į pasaulį išlįsi tuščiaviduriu, menkysta arba "pššš...". Juk nebe tas lygis, ar ne, šūdra?
Jie tamsos greičiu, kurtinančiu garsu išlekia į mano užmaršties užkaborius, o mintys lieka be progreso, nes sąmonės pumpurai nesprogs. Error. "Pastrigo".
Vigilija mane apleidžia, šnabždėdama:
- Gana gi, sapienti sat! - bloškia į sapną, kuriame mane pasitinka senis Visur ir Niekur.
Aš viso labo kšatrijas.
19 gegužės, 2009
17 gegužės, 2009
,,Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu" *
Tu sakai: ,,Nusimesk velėną",
Atsimerkiu, regiu mišką.
Tu sakai: ,,Srutom nulytą",
Atsimerkiu, regiu elfą.
Tu sakai: ,,Jo akys lauk varva",
Atsimerkiu, regiu ežerą.
Tu sakai: ,,Į jį išskyros teka",
Sapnuoju, regiu poetą.
,,Pasauliu...", tu sakai:
Užsimetu atgal velėną.
* Cituojamas poetas Henrikas Radauskas.
Balta nuotaka. Aptemęs ekspromtas
Stovintį gatvėje
Žmogų dažnai nokautuoja nuotaika -
Staiga jo veidą iškreipia nuostaba,
Kai sudomina išgirsta nuoganda
Apie pabėgusią baltą nuotaką.
Stovinčio gatvėje
Žmogaus dažnai neapleidžia nuojauta,
Kad lėktuvas gali virsti nuolauža,
O brangūs namai - tik niūria nuogriūva,
Lėtai rugiuose blėstančia nuobraida.
O tos gatvės samanotame name
Mergina į nuotrauką po nuotraukos
Žvelgia lyg į gyvenimo nuotrupas.
Staiga išsviedžia pro langą nuorūką
Pasižada netapt balta nuotaka.
Negimusiųjų akys
Taip gęstant žvaigždėms, Madlen laukė Frydricho, bet nesulaukė. Tuomet Frydrichas sulaukė Madlen:
-Mylimas, aš jaučiu, kad tavo mintys šiąnakt toli. Pripažinsiu - naivi būdama tikėjau, kad jos su akimis tų, kurie nematė dienos šviesos ir vargu ar kada nors ją išvys, bet tos akys merkiasi, o tavo mintys negrįžta. Ar jos lig šiol skirtos man? - siautulingo nerimo sujaukta siela paklausė Madlen.
Kiekvieną besimerkiančią akį, gęstančią žvaigždę Frydrichas ryte rijo lyg kompozitorius natą savo simfonijai, lyg žodį atsakymui į mylimosios klausimą.
-Lai piktos pašaipios akys tyčiojasi iš manęs per amžius amžinus, bet trykštanti purslais mano kunkuliuojanti meilė tau, Madlen, neleis man meluoti, o meile aš tikiu, tad ir tu patikėk mano sukurta meilės muzika, pasiekiančia tavo ausis tik kaip žodžiai, neturintys klausos, bet, mano galva, palaidos mintys yra labiau niekšiška už kūnišką išdavystę, kitą vertus ir tas, ir tas tokia pat jėga paverčia nusidėjėlį apgailėtinu žmogiūkščiu, bet ar tai rūpi tam, kuriam vertybės nėra svetimos? Atimdamas savo mintis iš tavęs, Madlen, iš tavęs aš atimčiau ir savo meilę. Atsakyk, kokia skrupulų neturinti nežemiška jėga galėtų reikalauti iš manęs sugriauti savo laimę?
Pašaipūs negimusieji užmerkė savo akis prieš mylinčią tiesą.
Frydricho traukinys
Madlen pajuto nenumaldomą troškimą, kad Frydrichas neužmigtų, kad kalbėtų, tačiau jis, patikėjęs savo apsunkusią galvą motinos keliams, gulėjo kaip gulėjęs. Kurį laiką Madlen manė, kad Frydricho motinos drebuliai neleis vaikinui užmigti, tačiau netruko įsitikinti, kad jie Frydrichui - ne kas kita, kaip ramybė ir sąstingis.
Madlen užsimerkia ir visu savo kūnu pajunta, kad nejuda tik sustingusios jos mintys, o pasaulis kratosi - važiuoja traukinys. Pro pavasario lietų nuplautą langą romiu žvilgsnių Madlen į akis žvelgia Frydrichas:
- Nebijok, mylima, aš nedingsiu. Aš tik iš sapnų į sapnus. Tik aš.
Madlen atsimerkia ir nurimsta supratusi, kad Frydricho mamos drebuliai ne kas kita, kaip anojo traukinio puškavimas.