29 birželio, 2009

Viskas išeina, kad sugrįžus pražystų,

Žiedu paparčio pozos kad atgultų,
Šokinėjančiuos debesyse žaibuos.
Kad geradarį lietų įkinkytų
Į mūsų paverstus didžiai galingais
Tuos neregius suaugusius dievus,

Kurie veja žemės vaikiškumą, -
Vėją, supantį padangėj medį,
Kurio paunksmėje šiltai dvasingai
Pavasariais medituotų angelai.

16 birželio, 2009

Laiko žinia

Žinia, kad, be mūsų, yra ir kiti -
Visi ir kiekVienas iš mūsų.

Iš veidrodžių žvelgiam į už mūsų,
Į gyvą velnią gyvenimo raukšlių,
Į kasdien gelstančios šiaurės Atėnus,
Į motinų rožinių burbuliukus,
Maldai lydint byrančius
Pro raukšlėto laiko rankos pirštus.



Žinia, kad be mūsų nebus ir kitų -
Nieko ir nei vieno iš mūsų.

11 birželio, 2009

Paūmėjus šešėlinei šizofrenijai


Paūmėjus šešėlinei šizofrenijai, apie meilę rašo juodas blynas.





Kai nuo žemės atsišliesiu,
Žegnosim vėjus naujus,
Į akis tiesiai tiesą ištarsiu
Būk mano liūdesys, bet būki per amžius

Kai tik vėl ir vėl būsiu laiminga, tai
Tik, nes provaizdžiais lėks mūsų vienumas,
Tada vėl į akis tiesiai tiesą ištarsiu
Su tavim aš jaučiu pavasarį, tu jauti mane?

Kai tik atsišliesiu žmogum,
Žegnojančiu vėjus naujus,
Jėzus vakar, Alachas šiandien, Buda rytoj.

09 birželio, 2009

Bodhisatva

Dangus varvina paukščius,
Lotosų vynu krentančius.

Svaigulingi sparnai žemyn plasnoja,
Arupja* arti, man blakstienom moja.

Tarp jos mirksnių plačių
(dievai, patikėt negaliu)
Aš bodhisatva. Jaučiu.


*Pasaulis be formų (būtybės ten arti nebūties slenksčio)

30 gegužės, 2009

Vigilija nesprogusiems pumpurams apraudoti

Dar viena vigilija. Tik ne tokia, kaip gyvas velnias kitų, nes šioje aš jaučiu, kad mano galvoje galėtų gimti kažkas didingo. "Didingo", žinoma, mano mažo, bet beribio ir kvailo, bet dėl per didelio protingų minčių srauto, ne gripais ligoto pasaulio, kuriame žmonės ir atsiminimai apie juos vienas po kito išlekia į orą, lydimi klaikaus "pokšt!", vaitojančio ligi pat dangaus apie visa ko beprasmybę, mastais. Na, masteliais.

Jei jau apie žmonių dingimą, tai kodėl tie bestijos negali išsinešdinti iš mano gyvenimo tyliai? Mano minėtasis "pokšt!" yra tokio garso, nelyginant šoviniai ugnyje, išsprogstantys į... Tiesiog niekur.

Žmonės - "pokšt!". "Pokšt!" - šoviniai. Šoviniai - žmonės.

Samsara, nes nesibaigia ir nesibaigs. Jei nusikalsi, neparduodamas man savo sielos, o tu tikrai nusikalsi, jei jos neparduosi, į pasaulį išlįsi tuščiaviduriu, menkysta arba "pššš...". Juk nebe tas lygis, ar ne, šūdra?

Jie tamsos greičiu, kurtinančiu garsu išlekia į mano užmaršties užkaborius, o mintys lieka be progreso, nes sąmonės pumpurai nesprogs. Error. "Pastrigo".

Vigilija mane apleidžia, šnabždėdama:
- Gana gi, sapienti sat! - bloškia į sapną, kuriame mane pasitinka senis Visur ir Niekur.


Aš viso labo kšatrijas.

19 gegužės, 2009


17 gegužės, 2009

,,Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu" *

Atsimerkiu, regiu sieną.
Tu sakai: ,,Nusimesk velėną",
Užsimerkiu.

Atsimerkiu, regiu mišką.
Tu sakai: ,,Srutom nulytą",
Užsimerkiu.

Atsimerkiu, regiu elfą.
Tu sakai: ,,Jo akys lauk varva",
Užsimerkiu.

Atsimerkiu, regiu ežerą.
Tu sakai: ,,Į jį išskyros teka",
Užsimerkiu.

Sapnuoju, regiu poetą.
,,Pasauliu...", tu sakai:
,,...Tikėk, nes pasakų nėra."

Užsimetu atgal velėną.
Atsimerkiu.



* Cituojamas poetas Henrikas Radauskas.

Balta nuotaka. Aptemęs ekspromtas


Stovintį gatvėje


Žmogų dažnai nokautuoja nuotaika -
Staiga jo veidą iškreipia nuostaba,
Kai sudomina išgirsta nuoganda
Apie pabėgusią baltą nuotaką.


Stovinčio gatvėje


Žmogaus dažnai neapleidžia nuojauta,
Kad lėktuvas gali virsti nuolauža,
O brangūs namai - tik niūria nuogriūva,
Lėtai rugiuose blėstančia nuobraida.



O tos gatvės samanotame name



Mergina į nuotrauką po nuotraukos
Žvelgia lyg į gyvenimo nuotrupas.
Staiga išsviedžia pro langą nuorūką
Pasižada netapt balta nuotaka.

Negimusiųjų akys


Kaip ir kiekvieną naktį, Madlen ir Frydrichas sėdėjo ant žemės priešais dangų. Naktis nuo kitų skyrėsi tik tuo, kad neįprastai daug žvaigždžių puošė tamsų dangaus skliautą. Madlen ir Frydrichui patinka tokios naktys, jie mėgsta žiūrėti į negimusiųjų akis - žvaigždes. Vienos iš jų šaiposi, kitos mėgina suprasti, o trečios tiesiog klausosi. Reikia pripažinti, kad pastarosios - vienos įdomiausių, nes klausydomos jos dar ir galvoja. O galvoja jos, kad jei priklausytų atėjusiems į šią žemę, tai grožėtųsi diena, o prieš naktinį dangų merktųsi, o ne į jį žiopsotų, kaip kad Madlen su Frydrichu, ir galiausiai jos prisijungia prie besišaipančių. Ir išties, nieko keisto, nes šios žvaigždės net neturėjo ko klausytis - šiąnakt du žmonės tylėjo. Žinoma, jų nebylumas pašaipioms žvaigždėms tebuvo penas patyčioms, o tie šviesuliai, kurie klausydavosi Madlen ir Frydricho kalbų, šiąnakt iš tylos neišspaudę žodžių, ėmė merktis.
Taip gęstant žvaigždėms, Madlen laukė Frydricho, bet nesulaukė. Tuomet Frydrichas sulaukė Madlen:
-Mylimas, aš jaučiu, kad tavo mintys šiąnakt toli. Pripažinsiu - naivi būdama tikėjau, kad jos su akimis tų, kurie nematė dienos šviesos ir vargu ar kada nors ją išvys, bet tos akys merkiasi, o tavo mintys negrįžta. Ar jos lig šiol skirtos man? - siautulingo nerimo sujaukta siela paklausė Madlen.

Kiekvieną besimerkiančią akį, gęstančią žvaigždę Frydrichas ryte rijo lyg kompozitorius natą savo simfonijai, lyg žodį atsakymui į mylimosios klausimą.
-Lai piktos pašaipios akys tyčiojasi iš manęs per amžius amžinus, bet trykštanti purslais mano kunkuliuojanti meilė tau, Madlen, neleis man meluoti, o meile aš tikiu, tad ir tu patikėk mano sukurta meilės muzika, pasiekiančia tavo ausis tik kaip žodžiai, neturintys klausos, bet, mano galva, palaidos mintys yra labiau niekšiška už kūnišką išdavystę, kitą vertus ir tas, ir tas tokia pat jėga paverčia nusidėjėlį apgailėtinu žmogiūkščiu, bet ar tai rūpi tam, kuriam vertybės nėra svetimos? Atimdamas savo mintis iš tavęs, Madlen, iš tavęs aš atimčiau ir savo meilę. Atsakyk, kokia skrupulų neturinti nežemiška jėga galėtų reikalauti iš manęs sugriauti savo laimę?

Pašaipūs negimusieji užmerkė savo akis prieš mylinčią tiesą.

Frydricho traukinys

Madlen pajuto nenumaldomą troškimą, kad Frydrichas neužmigtų, kad kalbėtų, tačiau jis, patikėjęs savo apsunkusią galvą motinos keliams, gulėjo kaip gulėjęs. Kurį laiką Madlen manė, kad Frydricho motinos drebuliai neleis vaikinui užmigti, tačiau netruko įsitikinti, kad jie Frydrichui - ne kas kita, kaip ramybė ir sąstingis.

Madlen užsimerkia ir visu savo kūnu pajunta, kad nejuda tik sustingusios jos mintys, o pasaulis kratosi - važiuoja traukinys. Pro pavasario lietų nuplautą langą romiu žvilgsnių Madlen į akis žvelgia Frydrichas:
- Nebijok, mylima, aš nedingsiu. Aš tik iš sapnų į sapnus. Tik aš.

Madlen atsimerkia ir nurimsta supratusi, kad Frydricho mamos drebuliai ne kas kita, kaip anojo traukinio puškavimas.