Viskas išeina, kad sugrįžus pražystų,

Žiedu paparčio pozos kad atgultų,
Šokinėjančiuos debesyse žaibuos.
Kad geradarį lietų įkinkytų
Į mūsų paverstus didžiai galingais
Tuos neregius suaugusius dievus,

Kurie veja žemės vaikiškumą, -
Vėją, supantį padangėj medį,
Kurio paunksmėje šiltai dvasingai
Pavasariais medituotų angelai.