Kaip ir kiekvieną naktį, Madlen ir Frydrichas sėdėjo ant žemės priešais dangų. Naktis nuo kitų skyrėsi tik tuo, kad neįprastai daug žvaigždžių puošė tamsų dangaus skliautą. Madlen ir Frydrichui patinka tokios naktys, jie mėgsta žiūrėti į negimusiųjų akis - žvaigždes. Vienos iš jų šaiposi, kitos mėgina suprasti, o trečios tiesiog klausosi. Reikia pripažinti, kad pastarosios - vienos įdomiausių, nes klausydomos jos dar ir galvoja. O galvoja jos, kad jei priklausytų atėjusiems į šią žemę, tai grožėtųsi diena, o prieš naktinį dangų merktųsi, o ne į jį žiopsotų, kaip kad Madlen su Frydrichu, ir galiausiai jos prisijungia prie besišaipančių. Ir išties, nieko keisto, nes šios žvaigždės net neturėjo ko klausytis - šiąnakt du žmonės tylėjo. Žinoma, jų nebylumas pašaipioms žvaigždėms tebuvo penas patyčioms, o tie šviesuliai, kurie klausydavosi Madlen ir Frydricho kalbų, šiąnakt iš tylos neišspaudę žodžių, ėmė merktis.
Taip gęstant žvaigždėms, Madlen laukė Frydricho, bet nesulaukė. Tuomet Frydrichas sulaukė Madlen:
-Mylimas, aš jaučiu, kad tavo mintys šiąnakt toli. Pripažinsiu - naivi būdama tikėjau, kad jos su akimis tų, kurie nematė dienos šviesos ir vargu ar kada nors ją išvys, bet tos akys merkiasi, o tavo mintys negrįžta. Ar jos lig šiol skirtos man? - siautulingo nerimo sujaukta siela paklausė Madlen.
Kiekvieną besimerkiančią akį, gęstančią žvaigždę Frydrichas ryte rijo lyg kompozitorius natą savo simfonijai, lyg žodį atsakymui į mylimosios klausimą.
-Lai piktos pašaipios akys tyčiojasi iš manęs per amžius amžinus, bet trykštanti purslais mano kunkuliuojanti meilė tau, Madlen, neleis man meluoti, o meile aš tikiu, tad ir tu patikėk mano sukurta meilės muzika, pasiekiančia tavo ausis tik kaip žodžiai, neturintys klausos, bet, mano galva, palaidos mintys yra labiau niekšiška už kūnišką išdavystę, kitą vertus ir tas, ir tas tokia pat jėga paverčia nusidėjėlį apgailėtinu žmogiūkščiu, bet ar tai rūpi tam, kuriam vertybės nėra svetimos? Atimdamas savo mintis iš tavęs, Madlen, iš tavęs aš atimčiau ir savo meilę. Atsakyk, kokia skrupulų neturinti nežemiška jėga galėtų reikalauti iš manęs sugriauti savo laimę?
Pašaipūs negimusieji užmerkė savo akis prieš mylinčią tiesą.
Taip gęstant žvaigždėms, Madlen laukė Frydricho, bet nesulaukė. Tuomet Frydrichas sulaukė Madlen:
-Mylimas, aš jaučiu, kad tavo mintys šiąnakt toli. Pripažinsiu - naivi būdama tikėjau, kad jos su akimis tų, kurie nematė dienos šviesos ir vargu ar kada nors ją išvys, bet tos akys merkiasi, o tavo mintys negrįžta. Ar jos lig šiol skirtos man? - siautulingo nerimo sujaukta siela paklausė Madlen.
Kiekvieną besimerkiančią akį, gęstančią žvaigždę Frydrichas ryte rijo lyg kompozitorius natą savo simfonijai, lyg žodį atsakymui į mylimosios klausimą.
-Lai piktos pašaipios akys tyčiojasi iš manęs per amžius amžinus, bet trykštanti purslais mano kunkuliuojanti meilė tau, Madlen, neleis man meluoti, o meile aš tikiu, tad ir tu patikėk mano sukurta meilės muzika, pasiekiančia tavo ausis tik kaip žodžiai, neturintys klausos, bet, mano galva, palaidos mintys yra labiau niekšiška už kūnišką išdavystę, kitą vertus ir tas, ir tas tokia pat jėga paverčia nusidėjėlį apgailėtinu žmogiūkščiu, bet ar tai rūpi tam, kuriam vertybės nėra svetimos? Atimdamas savo mintis iš tavęs, Madlen, iš tavęs aš atimčiau ir savo meilę. Atsakyk, kokia skrupulų neturinti nežemiška jėga galėtų reikalauti iš manęs sugriauti savo laimę?
Pašaipūs negimusieji užmerkė savo akis prieš mylinčią tiesą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą