Dar viena vigilija. Tik ne tokia, kaip gyvas velnias kitų, nes šioje aš jaučiu, kad mano galvoje galėtų gimti kažkas didingo. "Didingo", žinoma, mano mažo, bet beribio ir kvailo, bet dėl per didelio protingų minčių srauto, ne gripais ligoto pasaulio, kuriame žmonės ir atsiminimai apie juos vienas po kito išlekia į orą, lydimi klaikaus "pokšt!", vaitojančio ligi pat dangaus apie visa ko beprasmybę, mastais. Na, masteliais.
Jei jau apie žmonių dingimą, tai kodėl tie bestijos negali išsinešdinti iš mano gyvenimo tyliai? Mano minėtasis "pokšt!" yra tokio garso, nelyginant šoviniai ugnyje, išsprogstantys į... Tiesiog niekur.
Žmonės - "pokšt!". "Pokšt!" - šoviniai. Šoviniai - žmonės.
Samsara, nes nesibaigia ir nesibaigs. Jei nusikalsi, neparduodamas man savo sielos, o tu tikrai nusikalsi, jei jos neparduosi, į pasaulį išlįsi tuščiaviduriu, menkysta arba "pššš...". Juk nebe tas lygis, ar ne, šūdra?
Jie tamsos greičiu, kurtinančiu garsu išlekia į mano užmaršties užkaborius, o mintys lieka be progreso, nes sąmonės pumpurai nesprogs. Error. "Pastrigo".
Vigilija mane apleidžia, šnabždėdama:
- Gana gi, sapienti sat! - bloškia į sapną, kuriame mane pasitinka senis Visur ir Niekur.
Aš viso labo kšatrijas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Heh, įdomiai. :) Užkabino pats pavadinimas, toks netikėtas. Mat mano mamaitės vardas Vigilija. :D Tai nežinau kodėl, bet kartais keistoka jį išvysti. :))
Man šio žodžio reikšmė graži, o jei dar vardas, tai iš vis :) Viską, ką parašau bemiegėm naktim, pavadinu vigilijom, tik tam ar kitkam skirtom :)
Gražus tavo mamos vardas! ;)
Rašyti komentarą