Madlen pajuto nenumaldomą troškimą, kad Frydrichas neužmigtų, kad kalbėtų, tačiau jis, patikėjęs savo apsunkusią galvą motinos keliams, gulėjo kaip gulėjęs. Kurį laiką Madlen manė, kad Frydricho motinos drebuliai neleis vaikinui užmigti, tačiau netruko įsitikinti, kad jie Frydrichui - ne kas kita, kaip ramybė ir sąstingis.
Madlen užsimerkia ir visu savo kūnu pajunta, kad nejuda tik sustingusios jos mintys, o pasaulis kratosi - važiuoja traukinys. Pro pavasario lietų nuplautą langą romiu žvilgsnių Madlen į akis žvelgia Frydrichas:
- Nebijok, mylima, aš nedingsiu. Aš tik iš sapnų į sapnus. Tik aš.
Madlen atsimerkia ir nurimsta supratusi, kad Frydricho mamos drebuliai ne kas kita, kaip anojo traukinio puškavimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą